Pantomimos taisyklės: išsamus gidas su gestais ir ginčais
Pantomimos taisyklės paprastos: žaidėjas be žodžių vaidina kortelėje parašytą žodį ar pavadinimą, o jo komanda bando atspėti per sutartą laiką, dažniausiai per 60 sekundžių. Kalbėti, leisti garsus, rašyti raides ir rodyti į daiktus negalima. Už kiekvieną atspėtą žodį komanda gauna tašką, o daugiau taškų surinkusi komanda laimi.
Pagrindinės pantomimos taisyklės
Šios taisyklės galioja beveik visur, nesvarbu, ar žaidžiate per Kalėdas su giminėmis, ar vasarą sodyboje su draugais:
- Žaidžia bent trys žmonės. Dažniausiai jie dalijasi į dvi komandas, o kai žmonių mažai, visi spėja kartu.
- Rodantysis keičiasi kiekvieną ėjimą. Komandos rodo paeiliui, o komandos viduje vaidina vis kitas žaidėjas.
- Žodį mato tik rodantysis. Kortelę jis perskaito tyliai ir nerodo kitiems.
- Laikas ribotas. Laikmatį įjungia priešininkų komanda, kai rodantysis pradeda vaidinti.
- Spėja tik rodančiojo komanda. Priešininkai stebi, bet garsiai nespėja, nebent sutarta kitaip.
- Rodyti galima tik kūnu. Judesiai, mimika ir sutartiniai gestai yra vienintelė kalba.
- Atspėjus žodį, komanda gauna tašką. Rodantysis tai patvirtina linktelėdamas ir parodydamas į spėjusįjį.
- Žaidimas baigiasi po sutarto ratų skaičiaus. Laimi daugiau taškų surinkusi komanda.
Ką rodantysis gali daryti, o ko ne?
| Leidžiama | Draudžiama |
|---|---|
| Vaidinti veiksmą, gyvūną ar personažą | Kalbėti ar šnibždėti |
| Naudoti sutartinius gestus | Tarti žodį lūpomis be garso |
| Rodyti žodžių ir skiemenų skaičių pirštais | Rašyti raides ore ar ant delno |
| Rodyti žodį dalimis, pavyzdžiui, skiemenimis | Niūniuoti, švilpti ar leisti kitus garsus |
| Linktelėti ar papurtyti galvą reaguojant į spėjimus | Rodyti į daiktus kambaryje |
| Pakartoti tą pačią sceną kitaip | Keisti kortelę į kitą be baudos |
Svarbiausia taisyklė yra dvasia, o ne raidė: rodantysis neturi sakyti atsakymo jokiu kitu būdu, tik vaidyba.
Pagrindiniai gestai, kuriuos verta sutarti
Gestai sutaupo daug laiko, nes komanda iškart žino, ko ieškoti. Prieš pirmą ratą parodykite bent šiuos:
| Ką norite pasakyti | Gestas |
|---|---|
| Filmas | Sukate seną kino kameros rankenėlę prie akies |
| Knyga | Suglausti delnai atsiveria kaip knyga |
| Daina | Ranka mostelite nuo burnos į šoną, lyg dainuotumėte |
| Žodžių skaičius | Parodote tiek pirštų, kiek žodžių pavadinime |
| Skiemenų skaičius | Pirštus pridedate prie dilbio |
| Panašiai skamba | Delną pridedate prie ausies |
| Teisingai | Paliečiate nosį ir parodote į spėjusįjį |
Išsamų sąrašą su lietuvių kalbai pritaikytais ženklais rasite straipsnyje apie pantomimos gestus.
Laikas, eilė ir taškai
Kad nekiltų klausimų, prieš pradėdami sutarkite tris dalykus:
- Ėjimo trukmė. Klasikinis variantas yra 60 sekundžių vienam žodžiui. Ilgiems pavadinimams, pavyzdžiui, „Vilkas ir septyni ožiukai“, galima duoti 90 sekundžių.
- Eilės tvarka. Komandos keičiasi po kiekvieno ėjimo, o rodantieji eina ratu pagal laikrodžio rodyklę.
- Taškai. Vienas atspėtas žodis yra vienas taškas. Jei norite daugiau įtampos, leiskite priešininkams vieną kartą spėti, kai laikas baigėsi.
Laimėtojas paskelbiamas po sutarto ratų skaičiaus. Jei rezultatas lygus, kiekviena komanda gauna dar po vieną žodį, kaip pratęsimas krepšinio rungtynėse. Taškus geriausia rašyti ant lapo, kurį visi mato, o ne skaičiuoti mintyse: taip niekas vakaro pabaigoje nesiginčys, kas kiek surinko.
Dažniausi ginčai ir kaip juos išspręsti
Prie lietuviško stalo ginčai dažniausiai kyla ne dėl vaidybos, o dėl to, ar žodis tikrai atspėtas. Štai įprasti sprendimai:
| Situacija | Sprendimas |
|---|---|
| Atsakymas pasakytas kitu linksniu („Raudonkepuraitę“ vietoj „Raudonkepuraitė“) | Įskaitoma, jei sutapo žodis |
| Pasakytas sinonimas („mašina“ vietoj „automobilis“) | Rodantysis rodo „arti“, komanda turi pasakyti tikslų žodį |
| Atspėta ta pačia sekunde, kai skambėjo laikmatis | Įskaitoma, jei žodis ištartas iki signalo pabaigos |
| Rodantysis netyčia prabilo | Žodis neįskaitomas, eilė pereina kitai komandai |
| Atsakymą šūktelėjo priešininkas | Taškas niekam, žodis grąžinamas į krūvą |
| Rodantysis parodė į daiktą kambaryje | Žodis neįskaitomas |
Jei ginčas vis tiek neišsprendžiamas, sprendžia žmogus, kuris tą ratą skaičiuoja taškus. Jo žodis galutinis, ir žaidimas tęsiasi.
Namų išimtys, dėl kurių sutarkite iš anksto
Kiekviena šeima turi savų papročių, ir tai visiškai normalu. Svarbu tik juos aptarti prieš pirmą ėjimą:
- Garsai mažiesiems. Darželinukams dažnai leidžiama loti, miaukti ar mūkti. Ar galima kalbėti ir leisti garsus, plačiau aptarta straipsnyje ar galima kalbėti pantomimoje.
- Rodymas į save. Daug kas leidžia parodyti į savo ranką, koją ar plaukus, bet ne į baldus ar kitus žmones.
- Galūnės. Lietuvių kalboje žodžiai keičia galūnes, todėl verta sutarti, ar užtenka atspėti šaknį.
- Praleidimas. Kai kurios kompanijos leidžia vieną kartą per žaidimą pakeisti kortelę be baudos.
Kaip taisyklės atrodo praktikoje?
Pažiūrėkime į kelias korteles. „Raudonkepuraitė“ iš rinkinio Pasakos: rodantysis parodo knygos gestą, vieną pirštą (vienas žodis), tada užsideda nematomą kepuraitę ir nešasi krepšelį pas močiutę. „Titanikas“ iš rinkinio Filmai: kino kameros gestas, vienas žodis, ištiestos rankos laivo priekyje. „Durų stūmimas vietoj traukimo“: rodantysis vis stumia nematomas duris, susiraukia ir pagaliau jas patraukia.
Ilgesni pavadinimai rodomi dalimis. Tarkime, kortelėje parašyta „Eglė žalčių karalienė“. Rodantysis parodo knygos gestą ir tris pirštus. Tada vėl parodo vieną pirštą, tai reiškia, kad pradeda nuo pirmo žodžio, ir rankomis nupiešia aukštą eglės siluetą. Kai komanda sušunka „eglė“, jis paliečia nosį ir pereina prie trečio žodžio: užsideda karūną ir išdidžiai praeina per kambarį. Antrą žodį dažnai nė nereikia rodyti, nes lietuviai šią sakmę atpažįsta iš pirmų dviejų užuominų.
Visais atvejais rodoma tik kūnu, be žodžių ir be daiktų, o komanda spėlioja garsiai. Tai ir yra visa pantomimos esmė: kuo mažiau taisyklių laužoma, tuo smagiau, kai žodis pagaliau atspėjamas.
