Ar galima kalbėti ir leisti garsus pantomimoje?
Ar galima kalbėti pantomimoje? Pagal klasikines taisykles ne: vaidintojas negali ištarti nė žodžio, leisti garsų, lūpomis rodyti raidžių ar rašyti jų ore. Leidžiami tik judesiai, mimika ir sutartiniai gestai, pavyzdžiui, žodžių skaičius pirštais ar ranka prie ausies, reiškianti „skamba panašiai“. Kai kurios šeimos susitaria dėl išimčių, o garsus galima naudoti atskirame garsų imitavimo variante.
Ar galima kalbėti pantomimoje pagal klasikines taisykles?
Pagrindinė pantomimos taisyklė telpa į vieną sakinį: viską parodyti be žodžių. Praktiškai tai reiškia, kad vaidintojui draudžiama:
- Kalbėti bet kokia kalba, net vieną žodį ar jungtuką.
- Leisti garsus: niūniuoti, švilpti, kosėti tyčia, mėgdžioti gyvūnus ar transporto priemones.
- Artikuliuoti lūpomis žodžius ar raides, net ir be garso.
- Rašyti raides ore, ant stalo ar ant delno.
- Rodyti į daiktus kambaryje, kurie tiesiogiai atsako į užduotį.
- Naudoti rekvizitus, jei dėl jų nesusitarta iš anksto.
Šios taisyklės galioja vaidintojui. Spėjantieji, žinoma, gali ir turi kalbėti: kuo daugiau spėjimų garsiai, tuo greičiau vaidintojas supranta, kur jie klysta.
Kodėl pantomimoje draudžiama kalbėti?
Tylos taisyklė nėra atsitiktinė, ji ir sukuria visą žaidimo esmę. Kai negalima ištarti žodžio, tenka galvoti kūrybiškai: skaidyti žodį į dalis, ieškoti panašiai skambančių žodžių, vaidinti situaciją, o ne patį daiktą. Būtent iš šių pastangų ir kyla didžiausias juokas.
Be to, tyla sulygina žaidėjus. Garsiai kalbantis ir mėgstantis aiškinti dėdė neturi pranašumo prieš tylią anūkę, o kartais būna atvirkščiai: tie, kurie mažai kalba, dažnai puikiai vaidina. Jei garsai būtų leidžiami, pantomima greitai virstų kitu žaidimu, kuriame žodžiai aiškinami balsu, ir prarastų savo žavesį.
Galiausiai tyla padeda spėjantiesiems: kai vaidintojas tyli, visi žiūri į jį ir sutelkia dėmesį. Kambaryje garsiai skamba tik spėjimai, o kiekvienas atspėtas žodis sutinkamas plojimais.
Ką vaidintojui leidžiama daryti?
Nors kalbėti negalima, vaidintojas turi daug priemonių. Svarbiausi leidžiami gestai:
| Gestas | Reikšmė |
|---|---|
| Linksėjimas galva | Taip, teisingai |
| Galvos purtymas | Ne, neteisingai |
| Rodymas į spėjantįjį | Tu beveik atspėjai, kartok |
| Pirštai | Žodžių skaičius, tada kuris žodis |
| Pirštai ant dilbio | Skiemenų skaičius |
| Ranka prie ausies | Skamba panašiai |
| Nykštys ir smilius arti | Mažas žodis, pavyzdžiui, „ir“, „su“, „į“ |
| Rankų tempimas į šalis | Šaknis teisinga, keiskite galūnę |
| Pirštas prie nosies | Atspėjai |
Visą sąrašą su paaiškinimais rasite pantomimos gestų gide.
Dažniausi ginčai prie lietuviško stalo
Kai kurie atvejai sukelia ginčų beveik kiekviename šeimos vakare. Štai kaip jie sprendžiami pagal klasikines taisykles ir kokios namų išimtys dažniausios:
| Situacija | Klasikinė taisyklė | Dažna namų išimtis |
|---|---|---|
| Lūpomis rodyti pirmą raidę | Draudžiama | Nėra, beveik visi tai draudžia |
| Gyvūno garsas, pavyzdžiui, „mū“ | Draudžiama | Mažiems vaikams leidžiama vieną kartą |
| Plojimas ar trypimas ritmu | Draudžiama | Leidžiama dainų raunde |
| Rodymas į savo nosį ar ausį | Dažniausiai leidžiama | Leidžiama |
| Rodymas į daiktus kambaryje | Draudžiama | Kartais leidžiama vaikams |
| Juokas vaidinant | Leidžiama, tai ne žodis | Leidžiama |
| Šūktelėjimas „aha!“, kai kas nors atspėja | Draudžiama, jei tai užuomina | Dažniausiai atleidžiama |
Lietuvių kalbai būdingas dar vienas ginčas: galūnės. Jei kortelėje parašyta „šunys“, o komanda spėja „šuo“, vaidintojas negali pasakyti, kad reikia daugiskaitos. Jis gali parodyti daugiau pirštų arba rankomis „padauginti“ žodį. Daugelis šeimų laiko atspėtu žodį, kai pasakyta teisinga šaknis, net jei galūnė kita. Plačiau tokius atvejus aptariame straipsnyje pantomimos taisyklės.
Kas nutinka, jei vaidintojas prabyla?
Prieš žaidimą susitarkite dėl baudos, kad vėliau nereikėtų ginčytis. Dažniausi variantai:
- Ėjimas baigiasi. Žodis grąžinamas į krūvą, o komanda taško negauna.
- Taškas atimamas. Griežtesnis variantas, tinka patyrusiems žaidėjams.
- Taškas varžovams. Kita komanda gauna progą atspėti tą patį žodį ir pelnyti tašką.
- Įspėjimas vaikams. Pirmą kartą tik priminimas, antrą kartą ėjimas baigiasi.
Netyčinis juokas ar nustebimo šūksnis paprastai nebaudžiamas, jei jame nėra užuominos. Ginčytinais atvejais sprendžia vedėjas arba varžovų komanda, o jų sprendimas galutinis. Svarbiausia, kad bausmė būtų vienoda visiems ir paskelbta iš anksto.
Garsų imitavimo variantas: kai garsai leidžiami
Jei jūsų kompanijai patinka garsai, išbandykite atskirą variantą, kuriame vaidintojas ne kalba, o tik imituoja garsus. Rinkinyje Imituok garsą yra užduotys, sukurtos būtent tam:
- Lengvos: „Vau vau“, „Miau“, „Kukū“, „Kap kap“, „Dzin dzin“, „Muu (karvės mūkimas)“ ir „Ryt ryt (kiaulės kriuksėjimas)“.
- Vidutinės: „Dun dun (būgno garsas)“, „Vrrr (variklio burzgimas)“, „Švilpt (švilpimas)“, „Bams (durų trenkimas)“.
- Sunkios: „Cypt (durų girgždėjimas)“, „Šnypšt kaip gyvatė“, „Dzingt (stiklo dūžis)“ ir „Šurmulys minioje“.
Šiame variante žodžiai vis tiek draudžiami, bet garsai tampa pagrindine priemone. Pavyzdžiui, „Kap kap“ galima rodyti tik balsu, o „Bams“ derinti su durų trenkimo judesiu. Kas pasako tikrą žodį, pavyzdžiui, „lietus“ ar „durys“, praranda ėjimą kaip ir klasikinėje pantomimoje. Jis ypač patinka mažiems vaikams, kuriems sunku išsiversti be garsų. Svarbu nemaišyti dviejų variantų viename raunde: vieną raundą žaiskite tyliai, kitą su garsais.
Kaip susitarti dėl namų taisyklių?
Kad niekas nesiginčytų vidury žaidimo, prieš pirmą raundą aptarkite kelis klausimus:
- Ar leidžiami garsai, ir jei taip, kokie?
- Ar galima rodyti į daiktus ar tik į savo kūną?
- Ar užskaitomas žodis su kita galūne?
- Kokia bauda už prabilimą?
- Ar galima naudoti rekvizitus, pavyzdžiui, šaukštą ar skarelę?
Užrašykite atsakymus ant lapelio ir padėkite ant stalo. Kai visi žino taisykles, žaidimas vyksta greičiau, o ginčai virsta juoku. Pirmam bandymui rinkitės paprastas užduotis iš rinkinio Suvaidink, pavyzdžiui, „Nosies šnypštimas“ ar „Pūtimas ant karštos sriubos“: jas lengva parodyti visiškai tyliai.
